Gabrielės Goštautaitės istorija

Visada ieškau kažko naujo, gražaus, pritrenkiančio… Tai, kas būtų puiki idėja vestuvėms. Šį kartą tai nebuvo dekoro naujovė, gražesnė sveikinimų knyga ar nauja nuostabi sodyba. Tai naujas veidas- dainininkė, kurią netyčia pastebėjau facebooko platybėse. Sakoma, kad muzika yra skonio reikalas, o ši mergina yra įvairiausių stilių atlikėja, kokio tik panorėsite… Visų pirma,  man šovė mintis, jog ji galėtų atlikti meilės dainą per jaunųjų šokį mano planuojamose vestuvėse , bet šios minties aš nepasilieku vien sau ir dalinuosi su jumis .

Gabrielė Goštautaitė ir jos istorija…

„Nežinia iš kur, bet visada norėjau užsiimti menine veikla. Intuicija nuvedė į eilėraščių kūrimą vaikystėje, vėliau, kai sulaukiau 11-os, pradėjau kurti dainas, savarankiškai mokytis groti pianinu, gitara. Meno mokykloje baigiau choreografijos skyrių, o dainavimo mokiausi privačiai. Taip prasidėjo įvairūs pasirodymai, o galingiausias iš jų tada buvo autorinių dainų koncertas gimtojo miesto – Jonavos – kultūros centre, kurį surengiau būdama keturiolikos metų. Šiam pasirodymui įvykti padėjo ir draugai – muzikantai, šokėja, vedėjas. Vėliau dainavimo mokytoja ragino stoti į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją, tačiau abejojau.. Bet po metų mokymosi gimnazijoje apsisprendžiau, kad tikslieji mokslai ne man (nors jie visada sekėsi puikiai) ir įkalbėjau tėvus, kad nuo 10 klasės leistų mokytis konservatorijoje. Tada prasidėjo tikras muzikinis gyvenimas.  Konservatorijoje baigiau klasikinio dainavimo specialybę ir po to įstojau į VDU Muzikos Akademiją. Mokydamasi klasikinio vokalo subtilybių, visada mėgau padainuoti ir populiariąją muziką. Ir taip po truputį nuo koncertų kavinėse, restoranuose pradėjau dainuoti ir vestuvėse.

Klientams siūlau rinktis dainas iš plataus repertuaro: lyrinių baladžių, dainuojamosios poezijos, lietuviškų šlagerių, džiazinių dainų, klubinių hitų, lengvo roko, o dabar ir ispaniškų dainų bei dainų salsos ir bachatos ritmais. Šiam repertuarui įkvėpė  salsos pamokų ir vakarėlių lankymas.

 Tad mano istorijos pagrindinė mintis, jog niekada nereikia atsisakyti savo troškimų, nors dauguma aplinkinių nepritaria („Stok į teisę, matematiką, „nu“ į kokį rimtą mokslą!“), nes tik intuicija ir pastovus darbas atvedė mane ten, kur noriu būti :)“

Komentarai