Pašėlusios Akvilės ir Dariaus Provanso vestuvės

Žinot, kaip būna, kai netikėtai gyvenimas, lemtis ar atsitiktinumas (nežinia) tave atveda tam tikru metu į tam tikrą vietą? Kaip aš atradau šią istoriją, tai visiškai yra susiję su vestuvėmis. Tą dieną- ketvirtadienį tvarkiau vienų jaunavedžių vestuvių reikalus ir sutartu laiku atvykau susitikti su „9 vėjų“ sodybos šeimininke. O sodyboje vyko didžiulis sujudimas: merginos ruošė stalus, dėliojo įrankius, dekoracijas, galėjai užkliūti už laidų, kuriuos vedžiojo  muzikos grupė, kažkas valė langus, kažkas iš mašinos iškrovinėjo nuostabiai kvepiantį maistą, o kažkas (tai aš) bandė viską apžiūrėti, susipažinti su labai maloniu personalu. Kaišiojau nosį visur… Ir tikrai jaučiau, kad čia įvyks kažkas įdomaus…

Po kiek laiko nuotakų forume aš pamačiau tą patį vaizdą įkeltose nuotraukose, kaip tą dieną sodyboje. Gi tai tie patys žmonės, kurių šventei buvo tada ruošiamasi! Ir, žinoma, suskubau paimti interviu. Pagaliau, tai interviu, kai ir aš kažką savo akimis mačiau, ne tik nuotraukose, tad nereikėjo labai stengtis, įsivaizduoti visko nuotakos akimis.

Nuotaka Akvilė- labai nuoširdi, linksma moteris. Mes smagiai pabendravome, pasikalbėjome. Jos dėka atradau nuostabius fotografus su kuriais, manau, susitiksime dar ne kartą. Beeet… gal jau pradėsiu dėstyti vestuvių planavimo istoriją. Nepatingėkite paskaityti, nes nuotaka ją labai nuotaikingai papasakojo…

Akvilė ir Darius susipažino ir pradėjo draugauti dar mokykloje. Baigęs mokslus, Darius išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, Akvilė dar metams liko Lietuvoje.
Kartą, jie abu buvo pakviesti tapti Akvilės dukterėčios krikštatėviais. Lemtingąją krikštynų dieną įvyko tai, ko Akvilė būtent tada tikrai nesitikėjo:

„Atvažiavom prie Šv. Gertrūdos bažnyčios anksčiau nei visi ir kol laukėm kitų svečių, Darius labai ramiai iš kostiumo kišenės išsitraukė žiedelį ir paklausė ar būsiu jo žmona, kad jau tokie rimti dalykai prasideda…“– nusijuokė Akvilė.

Štai pirmą kartą girdžių apie tokias piršlybas. Tikrai rimtą momentą pasirinko vyras.

„Mes abu esam labai paprasti, be jokių „išsidirbinėjimų“ 🙂 Esam ramūs žmonės, mieliau dviese pabūnam namuose, pasigaminam skanią vakarienę ar pažiūrim gerą filmą, nei lekiam kur nors baliavoti. Nors gera kompanija niekad nepamaišo, pavyzdžiui draugiškai žaidžiant pokerį ar kepant barbekiu pajūryje. Puikiai suprantam vienas kito humoro jausmą, esam labai nuotaikingi, todėl retai kada šypsenos dingsta nuo veidų.“

Pora susituokė 2015-07-16 Kaune, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų(Vytauto Didžiojo) bažnyčioje.

„Išpuolė ketvirtadienis ir tuo labai labai džiaugiamės, nes visi svečiai galėjo sudalyvauti ir nereikėjo kitą dieną visiems lėkti į darbus. Niekur neskubėjome, o ir bažnyčioje tą dieną buvo mūsų vienintelių vestuvės, tad nei kunigas buvo pavargęs, nei to vadinamo „konvejerio“ nebuvo, kai vienos poros išeidinėja, o jau kitos vidun eina ir nereikėjo galvoti kada iš to kiemelio nešdintis.“– Jaunavedžiai džiaugėsi ne tik netradicinės savaitės dienos pasirinkimu, o ir pačia bažnyčia, bei kunigu. Kunigas buvo labai malonus, ceremonija graži ir įdomi.

„Po ceremonijos pasiėmėm liudininkus bei draugus ir važiavome fotografuotis. Fotografavo mūsų draugai, „Pasaka Ne Foto“ fotografai, visiški savo srities profesionalai. Jie mus jau iš anksto buvo nuteikę, kad paprastų fotografijų nedarysim, todėl turim sugalvoti kažką originalaus, tai,  kas mums kelia sentimentus. Todėl kilo dvi pagrindinės idėjos: traukiniai ir lėktuvai. Traukinio idėja kilo dėl to, kad mūsų pats pirmasis (ir, galbūt, pats geriausias) pasimatymas buvo kelionė traukiniu iš Kauno į Vilnių. Kad nesimaišytume jokiose traukinių stotyse, pasirinkome traukinių depą esantį Žemuosiuose Šančiuose. Na, o lėktuvai… Turbūt jau visi žino Dariaus svajonę tapti pilotu. 🙂 Planavome fotografuotis Dariaus ir Girėno aviacijos muziejuje, Aleksote, bet per savo pačių neapdairumą ten atvažiavome jau pasibaigus darbo valandoms. Mums labai pasisekė, kad šalia buvo Kauno aeronautikos klubas, kuriame tuo metu buvę vaikinai mums leido išsirinkti kurį norim lėktuvą, jį ištempė į lauką ir leido net vidun įlipti.“
Po sentimentalios ir nuotaikingos fotosesijos visa svita vyko į pobūvio vietą – sodybą „9 Vėjai“

„Tai yra elegancija ir Provansu alsuojanti aplinka, dar visai jauna sodyba, be jokio kičo ar lietuviško kaimo.“– taip pasirinktą sodyba apibūdino jaunavedžiai. Turbūt pati sodyba ir jos aplinka padiktavo jaunavedžiams Provanso stilių vestuvėms. Jų pačių įvaizdis taip pat buvo kiek Provansiškas:

„Visada žinojau, kad Darius bus su peteliške. O jis ir neprieštaravo. Kostiumą pats norėjo išsirinkti, aš tik padėjau. Prie Provanso temos dar priderinome „šleikas“. O aš labai ilgai ieškojau „tos“ suknelės. Daug nervų kainavo šis reikalas, nes visos, kurios man buvo gražios, arba Amerikoj, arba Australijoj ir už nežmoniškus pinigus. Paskui nusprendžiau pabandyti pasimatuoti kokią paprastą nėrinių suknelę ir, pačią pirmąją užsidėjus, iš karto supratau – BALTOS NENORIU. Tada internetu ieškojau paprastose parduotuvėse parduodamų puošnesnių šviesių suknelių ir man nusišypsojo sėkmė. Radau nuostabią trumpą kreminę karoliukais siuvinėtą suknelę ir to pačio dizainerio ilgą tiulio sijoną. Žinojau, kad noriu šio derinio, o ir vakare būtų smagiau „išlipti“ iš ilgo sijono ir „rokenrollintis“ trumpa suknute. Tai buvome visiškai tikrieji mes, mūsų niekas nevaržė ir jautėmės patys gražiausi, kad ir ką kas galvotų…“

Provanso tema buvo vystoma visame kame. Net ir svečių buvo paprašyta stengtis aprangą taikyti į šį stilių. Visos sodyboje esančios dekoracijos kvietė pajusti Provansą: gėlės, baltos plevesuojančios užuolaidos…

„Kvietimus dariau pati, „chalkboard“ (juodos lentos) stiliaus. Stalus šventės vietoje papuošėm medinėm beržų trinkelėm, ant kurių stovėjo viržių vazonėliai ir daug žvakių. Stalų numeriukai buvo užrašyti kreida ant juodų širdelių, to pačio stiliaus buvo ir vardų kortelės, kuriomis perrišom linines servetėles. Žvakės ir viržiai dominavo visoje sodyboje, sudarė labai gražią visumą. Viską darėm patys, be jokių dekoratorių pagalbos. Iš pradžių ieškojau, kad kažkas padėtų, bet supratau, kad negalėsiu visiškai kažkuo pasitikėti, bijojau, kad padarys ne taip, kaip daryčiau pati. Be to, buvo gaila mokėti pinigus už tai, kad kažkas nuvažiuos ir tiesiog sudėlios viską į vietas. Nusprendėme paprašyti artimųjų, kad prieš šventę viską sudėtų, bet gavosi dar geriau – pati sodybos šeimininkė pasiūlė savo pagalbą, už ką labai labai jai dėkojame. Svečių knygą nusprendėme daryti su „instant camera“ – nusifotografuoji, išlenda nuotraukytė, dedi į albumą ir rašai palinkėjimą. Tai buvo linksma atrakcija svečiams, kurie galėjo ir sau nuotraukų pasidaryti. Už albumą labai dėkojam „Liumy“. Pačiame vestuvių planavimo įkarštyje, labai netikėtai man lyg iš dangaus nukrito idėja padaryti džentelmenų kampelį. Geras viskis, cigarai ir vyriški pokalbiai. Viskas puikiai pasiteisino – nei cigarų, nei viskio neliko ir visi kalbėjo, kokia gera idėja…“ – minėta džentelmenų kampelio idėja patiko ir man. Suteikė prabangos bendrame dekoro ir kaip jau minėjo nuotaka- tai buvo tam tikra atrakcija vyrams, kuri pasitvirtino.

Linksmybėms pora pasirinko rokenrollo grupę „Orgen Roll Band“. Grupės vokalistas jiems pravedė vakarą su keletu žaidimų.

„Muzika buvo kažkas tokio… Visi tiesiogine ta žodžio prasme NUSIŠOKOM 🙂 Trypėm rokenrollo ritmu, kaip dar nesame trypę!“

O Akvilės pasakojimas apie vidurnakčio atrakciją mane labai nustebino. Jie tam rinkosi ugnies šou. Žinoma šis pasirinkimas gal jau nieko ir nenustebins, tačiau nustebino tai, kad pati Akvilė kažkada šokdavo tokiuose pasirodymuose. OHO…

„Dar prieš išsikraustant į užsienį, 8 metus priklausiau „Viduramžių Pasiuntinių“ ugnies šou grupei, todėl niekam nebuvo staigmena, kad kažkada apie vidurnaktį galima tikėtis ugnies šou. Pati, žinoma, nešokau 🙂 Tai darė mano mylimi buvę kolegos ir draugai, o svečiai, ypač tie, kurie šį reginį matė pirmą kartą, buvo labai sužavėti ir dar ilgai apie tai kalbėjo ir klausinėjo manęs, ar tikrai pati taip šokdavau.“

Nors Akvilė su manim nelabai sutiko dėl to, kad jų vestuvės buvo išskirtinės. Aš manau, jog tai tikrai buvo išskirtinės vestuvės.

„Nemanau, kad mūsų vestuvės buvo kažkuo išskirtinės. Aišku, lyginant su tuo, kas vis dar (deja) madinga ir populiaru, galima būtų sakyti, kad jos kitokios. Be atlasinių kaspinų ant kėdžių, limuzinų, pigių blizgučių, stalo komendantų, pamergių ir pabrolių bei viso kito „bieso“, kas, mano nuomone niekam nereikalinga, prideda daug papildomo vargo bei streso ir šventės tikrai gražesne nepadaro. Tai tiesiog buvo labai šilta ir jauki šventė su pačiais artimiausiais be jokios pompastikos. Šventę dar mielesne ir artimesne darė tokios detalės kaip puokštė, kurią su liudininke pačios padarėm iš mano mamytės užaugintų gėlių – astilbių, bei šeimos židinys, kurį savo rankom pagamino liudininkė, „Murdeko keraminos“ dirbtuvių savininkė.“

Aš tikrai labai norėčiau dalyvauti tokioje jaukioje šventėje, kuriai išskirtinumą suteikia patys jaunavedžiai. Jie tikrai įdomūs žmonės, linksmi- visose nuotraukose laimingi, išsišiepę, tai pakelia nuotaiką. Jų draugai – fotografai, keramikai, ugnies šou pasirodymo šokėjai… Visos asmenybės trypė rokenrollo ritmu vienoje vietoje tą dieną, apsuptos Provanso ir šilto tos dienos vėjo…

Akvilės ir Dariaus rekomendacijos:

• Vytauto bažnyčią Kaune
• Sodybą „9 Vėjai“ (Kauno raj.)
• Maisto tiekėjai „Naminiai Gardėsiai“
• Fotografus iš „Pasaka Ne Foto“
• Aušros Malakauskienės makiažas
• „Majadna“- lininės servetėlės
• „Orgen Roll Band“- muzikos grupė
• Viduramžių pasiuntinių ugnies šou
• Murdeko keramikė/juvelyrė

 

Komentarai