Dovilė ir Izidorius

Jeigu jau juokiuosi peržiūrėdama gautą interviu, reiškia, kad tai labai labai gerai (tokius aš dievinu…). Jau senokai buvau nusižiūrėjusi šio straipsnio herojus-  Izidorių ir Dovilę. Nuotaikinga, išsiskirianti pora. Neįmanoma nepastebėti. O meilė meilė… Rūpestis vienas kitu liejasi per kraštus- tas irgi akivaizdu. Jie susipažino mokykloje, taigi jų santykiai tvirti, laiko „patikrinti“ .

Abu esam  veiklūs ir aktyvūs, turim daug bendrų pomėgių, abiems patinka kinas, knygos, sportas, skanus maistas ir kelionės (į Nidą per metus 5 kartus).  Bendras laisvalaikis, turbūt,  labiausiai mus ir jungia. Tikime, kad pora neturinti bendrų pomėgių-  pasmerkta išsiskyrimui.“

Savo vestuves jie planavo patys, bet eigoje  netyčia atrado ir komandą, kuri prisidėjo prie šventės linksmosios dalies kūrimo. „Šeimos šventės“ porai ne tik išnuomojo kupolą (dėl ko į juos tada buvo ir kreiptasi), bet ir pasiūlė vedėją, Dj ir fotografą.

„Pasitikėjome šeimos šventėmis ir likome labai patenkinti vedėju, dar prieš vestuves draugai klausė,  kas bus vakaro vedėjas, galbūt, tai įžymus asmuo. Aš sakiau, kad tikrai ne, o pasirodo, tai buvo aktorius. Su DJ viską susiderinome dar prieš šventę, todėl linksminomės pagal savo mėgstamą muziką. Labai svarbu prieš vestuves atrasti laiko ir su visais smulkiai aptarti visas detales, dėl vedėjo mūsų taip pat buvo klausiama, ar vestuvėse bus daugiau jaunimo, ar vyresnių žmonių. Nuo to priklausė vedėjo programa.“

 

Dovilė beveik viską buvo apgalvojusi iš anksto ir per daug nesiblaškė paieškose bei savo sprendimuose.

 

„Aš pati tiksliai žinojau, ko noriu. Restoranas- viešbutis „Nemuno slėnis“ buvo vienintelis mūsų pasirinkimas. Žinojome, kad norime švęsti tik ten, todėl ir vestuvių datą pasirinkome pagal šio restorano užimtumą. Nesiblaškėme niekur:  vietos,  fotografo, bažnyčios, aprangos ir kitų detalių. Tuokėmės rugpjūtį, o ruoštis pradėjome nuo vasario mėnesio. Pakvietimus, stalo korteles darėme patys. Suknelę ir kostiumą siuvomės, abiejų batai taip pat buvo gaminami pagal užsakymą. Suknelės modelį kopijavau nuo kažkokios holivudinės gražuolės. Įkėlusi vestuvines foto į Facebooką,  sulaukiau daug laiškų su komplimentais ir klausimais , iš kur gavau suknelę . Fotografas buvo rekomenduotas „Šeimos švenčių“. Su juo susitikome prieš vestuves ir aptarėme visas detales, fotosesijos vietą.  Bažnyčią rinkomės pagal vestuvių pokylio vietą, nes  nenorėjome apsunkinti savęs ir svečių važinėjimo iš vieno Lietuvos galo į kitą. ir laiką pasirinkome tokį, kad nebūtų didelės pertraukos tarp ceremonijos  ir šventės vietų. Prie bažnyčios vyriausia pamergė išdalino šventės dalyviams informacinius lapelius, su nuorodomis:  kadangi mes rūpinomės  svečių nakvyne, tai surašėme informaciją apie kambarius ir laiką, kada vyks ceremonija lauke ir kada bus vakarienės pradžia.“

 

Vestuvėse vyravo keletas išskirtinių sprendimų ir detalių, kuris buvo ne tik KITOKIOS, bet praktiškos.

 

Vestuvinis automobilis nebuvo nei limuzinas, nei nuomotas „retro“ automobilis… Tai buvo Izidoriaus lenktynių automobilis ir,  kad aš į jį galėčiau įlipti, man teko aukštai kelti kojas.  Vietoje gėlių prašėme svečių dovanoti mums baltos arba mėlynos spalvos helio balionus, o  vietoje jaunųjų valso šokome salsą. Nesistengėme kažko kopijuoti. Sukau galvą dėl kiekvienos smulkmenos.“

 

Visgi Dovilė šį tą norėtų dabar pakeisti, jei galėtų grįžti į savo svarbiąją dieną…

„Susitarčiau su fotografu, kad fotografuotų ir vakarienės metu, nes prieš vestuves man patarė, kad žmonių sėdinčių prie stalo nėra ko  fotografuoti, na ir mes, aišku, taupydami pinigus paklausėm… Bet dabar tikrai labai gaila, kad neturiu profesionalių nuotraukų iš vakarinės dalies, kada šokom salsą, pjovėm tortą, metėme puokštę ir keliaraištį, darėm užduotis, daug šokom ir juokėmės! Kažkada skaičiau straipsnį apie jaunuosius, kurie svečių prašė, kad gėlėms skirtus pinigėlius jie paaukotų gyvūnėlių prieglaudai, tai aš norėčiau padaryti tą patį, nebereiktų man tų balionų, ir tuo labiau gėlių!“

 

Prisiminus savo vestuvių dieną, kuri, beje, buvo ne šiemet, o 2012-08-18, Dovilę iki šiol užvaldo stiprios emocijos. Ji nesustodama galėtu pasakoti ir pasakoti…

„Ne tas žodis, kaip smagu viską prisiminti! Su kokiu pasididžiavimu aš pasakoju visiems, kaip patys stengėmės ir kiek daug  dirbom, kaip siuvomės drabužius. Iki šiol savąją vestuvinę suknelę turiu ir net neketinu parduoti-  laikysiu dukroms arba marčioms. Turim trumpą vestuvių  filmuką, kurį vis pažiūrim. Dar vis neatrandu laiko pasidaryti nuotraukų albumą su gražiausiomis nuotraukomis. Tikiu, kad peržiūrėdama nuotraukas vėl pasinersiu į gražius prisiminimus…“

 

Pabaigai palikai šios nuotaikingos moters citatą, kuri mane labai prajuokino:

„Kartočiau savo vestuves tik dėl vieno dalyko – vyras dabar su barzda, o per vestuves buvo be, tai norėčiau barzdoto jaunikio.“

 

 Ar gi ne miela? Deje, barzdos atėjo į madą ne tais metai, kai jie susituokė…

 

Izidorius ir Dovilė rekomenduoja:

 

 

Komentarai