Indrė ir Tomas

Beveik kas dieną peržiūriu kelias dešimtis vestuvių nuotraukų, ieškau naujų, man dar neatrastų idėjų, gražių porų, įsimintinų vestuvių… Tai niekada nesibaigia, kas dieną vis kažkas naujo, netikėto. Vieną dieną akiratin pakliuvo anksčiau nematyto fotografo darbai, o  vienos  jo fotografuotų vestuvių nuotraukos itin sudomino. Tokios svajingos, tyros… Nuotakos suknelės lengvumas ir grožis… Labiausiai įsiminė laimingų žmonių šypsenos, akys…

Ne veltui tokiais žodžiais apibūdinau, nes Indrės ir Tomo meilė užsimezgė erdvėje, kur prasideda patys tyriausi, romantiškiausi santykiai – mokykloje. Pamažu, su baimėmis, nekaltais žvilgtelėjimais, šiltais šypsniais, draugiškais gestais ten užsimezga meilė… O du žmonės auga, tobulėja kartu su ja.

„Ilgai vienas kitam simpatizavome, kol galiausiai vienuoliktoje klasėje nusprendėme, kad nenorime  likti tiesiog klasiokais. O septynerių metų draugystė parodė, kad nebenorime būti tiesiog pora – norime būti kartu visą gyvenimą.“ – tarytum pritardama mano įžvalgoms pradeda interviu nuotaka Indrė.

Kiekviena nuotaka turi savo unikalią vestuvių viziją. Vienos svajoja apie prabangias, karališkas vestuves, kitos nori retro, trečios svajoja būti ledo karalienėmis… O Indrė troško kažko nuoširdaus ir jaukaus. Jiems pavyko tai sukurti. O ne vienerius metus kartu buvę du žmonės, savo vedybų dieną bandė pristabdyti greitai plakančias širdis ir šiurpuliukus, kurie vis puolė kūną iš to didelio jaudulio. Tarsi tai būtų pirmasis pasimatymas.

Kai svajodavau apie savo vestuves, visada norėjau, kad jos būtų jaukios ir nuoširdžios. Vestuvės, ko gero, yra pati tyriausia šventė, kokią galiu įsivaizduoti. Dabar, kai jau tai patirta, taip gera prisiminti tą pakylėjimą, kurį abu jautėme tą dieną ir visai nesvarbu, kad pažįstame vienas kitą iki gyvo kaulo – tą dieną rankos drebėjo, kojos linko, širdis plakė smarkiau. „

Rimtos pagalbos organizuojant šiai porai neprireikė. Jie patys žinojo ko nori – kad viskas vyktų natūraliai, kad ir su nedideliais trukdžiais. Svarbiausia, jog vestuvės nepavirstų į surežisuotą spektaklį.

Nesvarstėme samdyti vestuvių planuotojų, nes turiu tris seses ir būrį draugių, kurios buvo pasiruošusios padėti nuo tada, kai sužinojo, kad Tomas pasipiršo. Norėjome išvengti vaidybos, kai žinai, kada ir ką turėsi daryti.

Mūsų klasiokiška draugystė lėmė ir tai, kad liudininkais pasirinkome būti savo geriausius draugus, su kuriais buvome klasiokai. O paprašėme jų daug – pravesti mūsų vestuvių vakarą, nes būtent jie matė mūsų draugystę nuo pat pradžių iki dabar. Esame jiems begalo dėkingi už įdėtą darbą, paruoštą nuostabią vakaro programą.“

Vestuvių spalvų pasirinkimą lėmė Indrės mėgiamų gėlių spalvos…

„Levandos man yra pačios gražiausios gėlės, tad taip paprastai ėmė ir paaiškėjo vestuvių spalvos levandų violetinė, pilka ir balta. Paradoksalu, bet mano puokštė nebuvo iš levandų, nes, pasirodo, nėra taip lengva atrasti šviežių levandų Lietuvoje rudenį. Tad turėjau nepaprastai gražią violetinių lauko gėlių puokštę.“

Sprendimai planuojant buvo priimami praktiški, kitokie nei įprasta, todėl šventė buvo jauki, labai asmeniška, laisvesnio pobūdžio.

„Mūsų vestuvės buvo kitokios, nes norėjome jaukumo ir, žinoma, neišleisti daug pinigų. Visų pirma nespausdinome  pakvietimų, o sukūrėme internetinę svetainę, kadangi vestuvių didžioji dalis svečių buvo jaunimas, be to, nenorėjome pakvietimų siųsti – su visais svečiais susitikome ir įteikėme nuorodą į svetainę.

Nenorėjome samdyti vedėjo, kuris mūsų nepažįsta ir gali nesugebėti nuoširdžiai perteikti mūsų meilės istorijos. O muzikantais nusprendėme būtų patys ir pakvietėme jais būti svečius – norėdami pranešti, kad dalyvaus vestuvėse, svečiai turėjo įdėti bent vienos dainos pavadinimą.

Šokėjai mes prasti, tad galvojome kaip gi paruošti tą jaunųjų pasirodymo dalį kitaip. Sunku buvo sugalvoti, nes ir dainuoti talento neturime… Pagalvojome, kad labiausiai norime atsidėkoti šeimai ir draugams už tai, kad jie yra su mumis. Mūsų pasirodymas buvo nuostabiausių akimirkų išgyventų su kiekvienu svečiu papasakojimas.“

Indrė ir Tomas sukūrė šventę tokią, kokios nepamirš visą gyvenimą.

„Tai buvo absoliučiai nuostabi diena – daugiau žodžių apibūdinti nėra.“

 

Indrės ir Tomo rekomendacijos:

 

Komentarai