Jūratė, Edgaras ir 1000 drugelių…

Šios vestuvės buvo ypatingos, ne tik jaunavedžiams Jūratei ir Edgarui, bet ir man pačiai. Tai buvo pirmosios vestuvės, kuriose dirbau kaip vestuvių koordinatorė. Mano pirmasis blynas.

Jūratė sužavėjo mane savo itin kruopščiu planavimu. Iki pat smulkmenų: kiekviena detalė pačios apgalvota, sudėliota… Maloniausia buvo tai, kad stovėjau TEN  tą jos ypatingąją dieną. Jūratė virpėdama iš jaudulio artėjo  link savo mylimojo ceremonijos metu, o prieš tai dar spėjo pareguliuoti, kaip, kas turi vykti. Žinot, ir man ašaros kaupėsi, kai mačiau žibančias jų akis, meilės žvilgsnius vienas į kitą. Drugeliai skraidė visur, ne tik pas juos pilvuose, bet ir pas visus stebinčiuosius, tarytum, kokia aura apgaubė visą vestuvių ceremonijos vietą, gal net plačiau – visas botanikos sodo valdas… Skriejo nuo bijūnų ir rožynų link mūsų. Vėjas draikė pakabintas užuolaidas, ir įkvėpė gyvybę tiems drūgiams, kurie ten kabėjo pačios Jūratės rankomis sukurti. ..

Bet gal prisiminkime kaip viskas vyko nuo pradžių…

Jūratė ir Edgaras sprendimą susituokti priėmė svečiuodamiesi Lietuvoje, prieš pat kelionę į užsienį, kur ir gyvena. Greit suskubo nunešti pareiškimus vedyboms. Taigi, visas vedybų planavimas vyko internetu, beveik be jokios pagalbos iš šalies. Žinoma visokius „Och, ach ir uch“ , kaip juokiasi nuotaka, teko išklausyti geriausioms draugėms, sesei. Reikėjo daug moralinio palaikymo iš artimų žmonių, arba tiesiog, kad išklausytų.

Pirmas Jūratės darbas buvo pasidaryti veiksmų ir norų planą:

Turiu tokią smulkmeniškumo savybę, todėl planas buvo itin kruopštus: nuo šventės pavadinimo iki to, kas, kur, kada ir kokioje vietoje stovės ant stalo. Pagrinde visas idėjas ir paieškas vykdžiau aš. Turbūt, tai yra daugelio būsimų nuotakų dalia. Tada mano paieškų rezultatus abu aptardavome ir pasirinkdavome mums patinkantį variantą.“

Nors šventė buvo pradėta planuoti prieš  9 mėnesius, bet vis buvo kliūčių ieškant muzikantų, sodybos, fotografo, nes kur jaunavedžiai tik kreipdavosi, ten atsakydavo „ši data jau užimta“.

„Bet vieną dieną, visai netyčia „Facebook“ suvedžiau raktinius muzikanto paieškos žodžius, atradau visai nesireklamuojantį renginių vedėją – muzikantą. Jaunas, entuziastingas vaikinas buvo mūsų atradimas. Paklausėme keleto jo atsiųstų įdainuotų dainų ir rezervavomės datą. Svečiai plojo ir visi alei vieno dainavo kartu jau po pirmų muzikanto akordų. Ir lig šiol mini jį labai geru žodžiu, kai draugų rate dalinamės prisiminimais.

Toliau sekė fotografo paieška. Tai bene sunkiausias etapas per visą planavimą. Nes nei aš, nei vyras „nedraugaujame“ su fotoaparatu. Ir dabar dėkojam likimui, kad susitikome su savo fotografe. Tą dieną ji suteikė puikią atpalaidavimo terapiją. Pasirodo, tas fotoaparato objektyvas, atsuktas į mus, ne toks jau ir baisus.“

Tolimesnė planavimo eiga ėjosi sklandžiai, nuotaka su pasigėrėjimu gaminosi dekoracijas savo didžiajai šventei.

„Planavimas suteikė daug gerų emocijų. Šventės dieną jautėmės labai ramiai, jaukiai, patogiai, kai žinojome, kad viskas, kas yra mūsų šventės aplinkoje, yra mūsų pačių išžiūrėta, iščiupinėta iki smulkiausių detalių. Aš norėčiau pakartoti tą būseną, kurioje buvome planavimo metu.“

Jaunavedžių įvaizdis buvo klasikinis, toks, kokį jie ir mėgsta. Jūratė išvydusi savo svajonių suknelę viename salone, iškart ją čiupo. Iki šiol ji kabo merginos spintoje ir laukia progos, kada vėl bus panaudota – jų vestuvių sukakties fotosesijos proga.

Jaunikiui kostiumą siuvo Jūratės mama, beje, mama siuvo ir suknelę, kurią mergina dėvėjo mergvakario metu (ji buvo įspūdinga).

Vestuvėse dominavo mėgstamiausia nuotakos spalva – mėlyna (royal blue), taip pat balta ir persikinė spalvos.

„Labai natūraliai gimė šventės idėja ir tema. Mūsų vestuvės vadinosi „1000‘čio drugelių šventė“, pagrindiniu dekoro akcentu tapo drugeliai ir spalvų trijulė (balta, persikinė ir karališka mėlyna spalvos). Norėjau tą dieną padaryti kažkuo ypatingą, todėl užsidegiau padaryti 1000 drugelių. Savas vestuves įsivaizdavome karališkas, nėriniuotas. Drugeliai, kurie yra tokie trapūs, perregimais, nėrinių raštais puoštais sparneliais, labai gerai atspindėjo mus ir mūsų šventę. Šventėje plazdėjo daugiau kaip per 1000 drugelių, padarytų mano rankomis. Prie dekoro detalių gamybos prisidėjo ir vyras: pagamino strypelius, kurie žymėjo nedidukę alėją, kuria mes su tėčiu ėjome; taip pat sumeistravo ir medinį karkasėlį, kuris stovėjo už saldaus stalo ir laikė sienos dekoracijas.“

Planavimo eigoje Jūratė suprato, kad ji fiziškai, net ir su artimųjų pagalba, nespėtų dekoruoti visos savo šventės, todėl susirado dekoratorę, kuri ją suprato iš pusės žodžio ir padėjo įgyvendinti visą sukurtą dekoro planą vestuvėms.

„Aš, turbūt, buvau pati neįdomiausia nuotaka dekoratorės istorijoje, nes aiškiai žinojau, ko noriu ir daug ką pati dariausi. Prieš dieną abi su dekoratore ramiai pasiruošėme  šventei. Iki pat vakaro kabinome dekoracijas, dėliojome vardų korteles, kartu kūrėme saldaus stalo viziją. Buvo tokia palaima, kad svajonė žingsnis po žingsnio tampa realybe. Todėl namo važiavau tokia rami ir euforijoje.“

Jaunavedžiai pasirinko išvažiuojamąją ceremoniją Kauno botanikos sode- įgyvendino dar vieną Jūratės svajonę.

„Man visada imponavo ceremonija iš filmo „Pabėgusi nuotaka“. Tik ne, ne… Aš neketinau pabėgti. Visad norėjau susituokti kažkur pievoje, po medžiu. Ir labai smagu, kad ir Lietuvoje dabar jau galima išpildyti tokią savo svajonę. Mūsų vestuvių dieną aš turėjau ne tik medį, bet visą botanikos sodą .

Laukiant vestuvių dienos, labiausiai bijojau orų prognozės. Jos buvo tokios nepastovios. Ir paskutinėmis savaitėmis ne šiaip keli lietaus lašai iškrisdavo, o pliaupė liūtys… Mūsų ceremonija buvo po atviru dangumi, tačiau  vestuvių dieną saulutė ritinėjosi daugiaaukščių stogais jau nuo pat ryto.

Šventė praėjo taip, kaip ir planavome. Nors buvo keletas pakeitimų, bet dienos eigoje jų net nepajutome. Su dekoratore buvome sutarę drugelių girliandas sukabinti ceremonijos vietoje. Bet tą dieną, nors ir buvo 30 laipsnių karštis, bet gaivino vasariškas vėjas. Tas vėjas drugelių girliandas supainiojo tarpusavyje į didžiulę drugelių kekę. Dekoratorė tuoj pat išsprendė šį klausimą ir vietoje drugelių sienos, turėjome drugelių sietyną virš ceremonijos stalelio.“

Edgaro prisiminimai apie savo vestuves yra jaudinantys ir džiugūs. Jis įvykdė savo gyvenimo iššūkį- pozavo fotografui.

„Jaučiausi stipriai sužavėtas, susijaudinęs,  jaučiau palaimą, kad aš esu būtent čia ir dabar. Užplūdęs jausmas nėra žodžiais aprašomas, tai gali pajusti tik kiekvienas sava širdim savų vestuvių dieną! Vienas kitą pamatėme tik ceremonijos vietoje. Kai ji, lydima tėčio, atėjo ir įsikibo man į ranką, atrodė, kad ne tik mūsų širdys plaka vienu ritmu, rankų pirštai persipynę tarpusavy, bet ir visam botanikos sode ore pasklido mūsų meilės drugeliai… Buvom lyg geriausiame savo gyvenimo sapne. Ir, turbūt, niekad nepamiršiu to fakto, kad tą dieną pozavau ir fotografavausi daugiau nei, kad prieš tai buvau fotografavęsis per visą savo gyvenimą.“

Edgaras buvo pirmas žmogus tą dieną, kurį sutikau, kai atvykau atlikti savo darbo jų vestuvėse. Nebuvau prieš tai mačiusi jo net ir nuotraukose, bet iš tolo supratau, kad tai jaunikis: susijaudinęs,  stresuojantis, bet toooks laimingas… Patikėjo man savo dokumentus ir pabėgo savais reikalais.

Didžiausia pasaulio romantika yra tada, kai vyras visų akivaizdoje atskleidžia savo jausmus: virpa jo rankos, balsas, akys spindi gal nuo ašarų, gal tiesiog iš meilės…arba abu variantai kartu… Jis laiko mylimąją už rankų, žiūri jai į akis ir prisiekia meilę visam gyvenimui. Vyras be šarvų, visiškai nukautas savo mylimos moters… Kad ir kokio tipo vyras tai būtų, ceremonijos metu visi lyg vienas tampa tokiais, kokius išvysi tik kartą gyvenime.

Jaunavedžiai vis grįžta mintimis į jų išsvajotąją dieną, turbūt, jau daugiau, nei šimtą kartų peržiūrėjo savo vestuvių nuotraukas.

„Ne tas žodis, kaip smagu viską prisiminti! Labai dažnai pasižiūrime mūsų svečių užfiksuotas akimirkas nuotraukose ir video filmukuose. Tokių „perliukų“ turime užfiksuotų, kad kas kartą žiūrint, net skruostus paskausta nuo šypsenų ir juoko. Ir kas kartą pasineriame į gražius tos dienos prisiminimus.

Netrukus sukaks pusė metų, kai esame šeima. Neseniai gavome visas šventės nuotraukas iš fotografės – bežiūrint jas vėl mintimis nusikėlėme į mūsų dieną. O pirmus santuokos mėnesius vadiname mūsų mažyčiais medaus mėnesiais.

O dabar planuoju ir renku idėjas mūsų popierinių vestuvių sukakčiai. Nes turime tokią idėją – kasmet per sukaktis pasidaryti fotosesiją: aš su savo vestuvine suknele, o vyras – su savo vestuviniu kostiumu. Kasmet keisis tik puokštė, vieta ir fotografas. O penkerių metų sukakties proga, labai tikiuosi, kad pavyks įžadus atnaujinti jau nuosavam kieme. Nes labai smagu, kai tokios šventės suburia artimus ir giminaičius, kurie yra išsibarstę po visą pasaulį.“

Jūratė po savo šventės neapleidžia ir vestuvių pasaulio, ji gamina dekoracijas kitoms nuotakoms, turi savo Facebook puslapį „Fiesta bijūnų darželyje“.

Verta paminėti, kad būtent Jūratė  buvo nuotakos dienoraščių, kuriuos rašėme kas savaitę iki pat vestuvių dienos, herojė – Marija (mergina nusprendė neviešinti savo tikrojo vardo tuo metu, kad svečiai perskaitę nesuprastų, jog tai ji ir liktų šiokia tokia staigmena).

Esu be galo dėkinga jiems už galimybę pirmą kartą išbandyti vestuvių koordinatorės pareigas, už Jūratės planavimo įspūdžius, kuriais ji dalinosi su mumis, už sutiktus naujus žmones ir už galimybę savo akimis matyti tai apie ką rašau…

 

 

Jūratės ir Edgaro rekomendacijos:

 

Komentarai