Kartą gyveno Vilma ir Audrius…

 

Nuo likimo nepabėgsi. Ar tikite tuo?

Kartą du visai nepažįstami vaikai buvo sustatyti poroje priešais bažnyčios altorių. Tada jie kartu priėmė pirmąją komuniją. Abu pasipuošę- mergaitė balta suknele, berniukas, kaip pridera, balti marškiniai ir juodos kelnės. Po kelerių metų šių dviejų vaikų keliai vėl susitiko mokykloje. Tada jiems teko Romeo ir Džiulijetos vaidmenys spektaklyje ir pirmasis jų bučinys. Taip prasidėjo Vilmos ir Audriaus meilės istorija. Seniai seniai… Kaip pasakoje, kaip filme…

„Ir nors iki 10 klasės dar nesupratome visų šių ženklų, bet galiausiai pradėjome draugauti. Draugystė buvo be galo nuoširdi ir graži, bet, deja, truko tik pora metų, nes baigę 12 klasių, nusprendėme pasukti savais keliais… Priežasties neklauskite, net ir patys jos nežinome po šiai dienai, tiesiog, matyt, taip buvo lemta.

Taigi, gyvenome savo gyvenimus, kol galiausiai LIKIMAS po 6 metų mudu vėl suvedė! Ir štai, po poros „antrosios“ draugystės metų tapome vyru ir žmona. Antrą kartą nebepaleidome vienas kito, nes su likimu gali žaisti kiek nori, bet jei žmonės skirti vienas kitam, jie privalo būti kartu!“

Nuostabi meilės istorija nusikėlė į šventės planavimo nuotykius ir laimingą pabaigą – vedybas.

Vestuves jaunieji planavo patys, nepasitikėjo nei planuotojomis, nei dekoratoriais- tik vienas kitu. Savo vaidmenį puikiai atliko pirmoji Vilmos pamergė, kuri taip pat prisijungė prie šventės planavimo, smulkių dekoro gamybos darbų.

„Žinoma, lengva nebuvo, nes tokios šventės planavimas yra savaime nelengvas darbas, kadangi man tai buvo pirmosios vestuvės, kurias ne tik planavau, bet ir atlikau jose svarbiausią vaidmenį! Iki vestuvių dienos tikrai teko patirti nemažai ir streso, ir pasimetimo, ir panikos akimirkų, nes norėjosi viską susiplanuoti tobulai – taip, kad nė viena detalė neliktų pamiršta ar būtų neapgalvota! Galiausiai, atėjus vestuvių dienai galėjau atsikvėpti ir daug šypsotis, nes viskas buvo baigta ir galėjau mėgautis švente.“

Šventės tema buvo gėlės. Viskas tarsi paskendo žieduose ir visi buvo pagaminti pačios nuotakos rankomis!

„Kadangi, savo vestuvėms pasirinkome Žolinių šventės datą, tad ji savaime padiktavo mums ir temą – pagrindinė vestuvių tema buvo gėlės. Buvo daug gėlių! Temos išpildymui vietoje kaspinų ant kėdžių, pati su draugėmis gaminau popierines gėles; gėlių arką-foto sienelę; 6 apvalius stalus puošiau 6 skirtingų rūšių, bet vienodos spalvos gėlėmis; dovanėles svečiams – natūralią ekologišką arbatą su rožių žiedlapiais. Buvo  pasirinktos  gėlėtos pamergių suknelės. Mano pačios suknelė su gėlių žiedais ir žiedlapiais, fotosesija gamtoje, kur dekoracijoms taip pat panaudotos gėlės, tiek gyvos, tiek pačių gamintos popierinės. O kadangi rugpjūčio mėnuo man asocijuojasi su švelnumu, „prinokusia“ gamta, sodriais gėlynais, laukuose besidriekiančiais auksiniais avižų laukais, giedru dangum ir žvaigždėtomis naktimis, tai spalvas pasirinkome romantiškas, švelnias, pastelines, ne per daug įkyrias. Dominavo švelni rausva spalva, kurią, jaunikio pageidavimu, kad nebūtų per daug „barbiškos“ vestuvės, prigesino sidabrinė/pilka spalva – derinome šias dvi spalvas.“

Kaip ir kiekviename planavime, taip ir čia buvo neįmanoma išsisukti nuo smulkių nesklandumų, nenumatytų įvykių. Žinoma, po vestuvių trukdžiai lieka tik juokingi prisiminimai, nors pasiruošimo metu  atrodo, kad tuoj viskas sugrius – tikra tragedija.

Būdama vilnietė sugebėjau užsisakyti savo vestuvinę puokštę Kaune, pati to nežinodama. Visa laimė, kad ji buvo jau pagaminta dieną prieš vestuves ir spėjau pati nulėkti iki Kauno jos pasiimti. O buvo verta, patikėkit, nes ji buvo tiesiog tobula!

Iš ne tokių malonių planavimo atsiminimų – nuolat „strigo“ gyvų gėlių puokščių klausimas, teko net pakeisti floristę. Ir nors floristė buvo pakeista, bet gėlės pas ją jau buvo užsakytos ir didžiausia panika buvo dieną prieš vestuves, kai sužinojau, kad gėlės gautos ne tokio atspalvio, kokio pageidavau, ir ne tokių rūšių. O man būtinai reikėjo 6 skirtingų rūšių vienodo švelniai rausvo atspalvio gėlių. Džiaugiuosi, kad paskutinę minutę rasta floristė ne tik savaitę prieš vetuves paprašyta, sutiko perimti stalų floristikos išpildymą, bet ir sugebėjo per dieną surasti visas man reikiamas gėles!“

Vilma sako, kad, jei dar kada tektų vėl planuoti vestuves, tai tiksliai žinotų nuo ko pradėti: ji pasitikslintų tiekėjų informaciją, nesamdytų nepatikimų, įtartinų tiekėjų. Bet tokių išgyvenimų ir pojūčių nepajusi antrą kartą, nes jie visada nepakartojami, viduje paliekantys maloniai šildančius pėdsakus… Nuotakos kas kartą jais grįžta atgal į savo išpuoselėtąją, pačią laimingiausiąją dieną.

„Kai paprašėte duoti interviu apie vestuvių planavimą, sutikau, nes tai yra proga išgyventi šventės bei organizavimo detales dar kartą! Bėgant laikui, kažkas vis pasimiršta, kažkas pasimirš po dar daugiau laiko, bet pokalbis apie tam tikras detales visada atgaivina bent dalį tos dienos, bei planavimo atsiminimų, atrodo, viskas vyko dar vakar… Lygiai taip, kaip praėjus 4 mėnesiams po vestuvių gavome nuotraukas – žiūrėjome į jas virpančiomis širdimis, nes tik tada galiausiai supratome, kad visa tai buvo ne sapnas, visa tai vyko iš tiesų! Lygiai taip dabar, praėjus daugiau nei 5 mėnesiams, galiu užtikrintai kalbėti apie gražiausią dieną, kokią gyvenime esu suplanavusi ir kurioje kartu su savo jaunikiu atlikau svarbiausią vaidmenį!“

Štai tokia berniuko ir mergaitės istorija, tokia jų laimingoji pabaiga. Linkiu, kad pasaka tęstųsi dar ilgai ilgai…

Vilmos ir Audriaus rekomendacijos:

 

 

Komentarai