Lauros ir Donato pasaulis

Net neįsivaizdavau nuo kaip pradėti rašyti šią istoriją. Tiek visokių minčių sukosi galvoje… Norėjosi kažką rimtai pafilosofuoti, o gal pagirti arba ką nors pasakyti apie tai, kad jų vestuvės labai išskirtinės. Bet kokį dvidešimtąjį kartą peržiūrinėdama Lauros ir Donato vestuvines nuotraukas atsiduriu kažkokioje stadijoje, kai jaučiu ramybę ir kartu vaikišką siautulį viduje… Sunku apibūdinti, bet jausmas nuostabus. Iš nuotraukų, iš šių dviejų mielų žmonių sklinda galinga, gera energetika. Lauros šypsena, mimikos išsklaido bet kokį liūdesį. Ta šypsena, nuotaika ir pakerėjo Donatą, o spėkite, kuo Donatas sužavėjo Laurą?

„Mano akį patraukė Donato žalios vilnonės kojinės… Pamenu, kaip pagalvojau – kaip jauku ir miela…“

 

Skaitydama, tikrai negaliu atspėti ar Laura juokėsi tai sakydama, ar kalbėjo rimtai. Bet skaitydama apibūdinimą apie juos, kokie jie žmonės, kas juos jungia, suprantu, kad juokai kartais būna rimti. Šių jaunavedžių gyvenimas tikrai spalvingas, o požiūris toks, kad kiekvienam žmogui yra apie ką susimąstyti paskaičius.

Donatas yra statybų projektų vadovas, jis mėgsta iššūkius darbe ir domisi ekologiška statyba . Aš  ikimokyklinio amžiaus pedagoge ir vaikų jogos mokytoj. Myliu savo darbą . Abu mylime gamtą: pasivaikščiojimai miške ar parke  bet kuriuo metų laiku grąžina jėgas , vidinę ramybę, sustiprina mūsų kaip poros ryšį , bei ryšį su visa mus supančia aplinka. Mėgstame ir keliones , patinka jas kartu planuoti, tad ir vestuvių planavimas buvo maloni veikla . Mus jungia vidinis ryšys , vienas kito supratimas , panaši pasaulėjauta, bendri tikslai, žiūrėjimas viena kryptimi į ateitį, be abejo, išlaikant ir balansą tarp savo asmeninių tikslų , kur mes stengiamės skatinti vienas kitą augti ir nepasiduoti pilkai kasdienybei.“

 

O piršlybos buvo ne tokios, kokias tradiciškai galėtume išgalvoti. Jos buvo asmeniškos, tokios, kokias tik ši pora galėjo turėti…

„Donatas pasipiršo per mūsų atostogas Lietuvoje, žvarbios žiemos metu.  Vieta buvo ideali: tas pats mūsų Meilės Ąžuolas, vaikščiojom po savo žemelę , planavom krūmų kirtimo darbus vasaros sezonui, priėjom prie Ąžuolo, apsikabinom jį , o tada ir priklaupė Donatėlis. Buvo netikėta , nors neslėpsiu – laukta .“

 

Vestuvių planavimo Laura ir Donatas ėmėsi patys. Jiems labai patiko šis procesas. Laura sako, kad teko pašlifuoti kartais į paviršių kylančius aštrius kampus kai kuriais klausimais, bet tai buvo tik į gerą. Žinoma, vestuvės tais metais buvo nuotakos pagrindinė tema, todėl draugams ir artimiesiems ne tik teko išklausyti, patarti, bet ir padėti planuoti vestuves. Tačiau kaip Laura juokauja, ji netapo nuotaka siaubūne, todėl visas procesas buvo ramus ir kaip tik apjungė visus artimus žmones, sustiprino tarpusavio ryšį.

Vestuvių tema buvo miškas, rustic stilius. Spalvų deriniai pasirinkti ramūs, žemės spalvos, kurios ir išpildė temą, nuotaiką. Laura viską dekoravo pati, ji buvo labai praktiška dekoracijų pasirinkime: rinkosi tik tokias, kurias bus galima panaudoti ir ateityje, kasdieniniame gyvenime, kitokių dekoracijų ji atsisakė. Buvo vengiama pompastikos, prabangos, nes tai nebūdingi dalykai šiai porai. Kiekviena detalė juos atspindėjo, kiekviena smulkmena apgalvota, apsvarstyta, reikšminga. Svečiams buvo siunčiami elektroniniai pakvietimai, kartu su vestuvių spalvų palete, tad svečiai galėjo bandyti derintis prie jos, nors tai nebuvo reikalavimas, o tik pasiūlymas.

Patys jaunavedžiai norėjo lengvų, laisvų rūbų, kurie jų nevaržytų, bet kartu atspindėtų juos pačius, jų vidinius pasaulius. Pradžioje jie manė, jog norėtų lininių apdarų, tačiau linas nesuteikia norimo lengvumo pojūčio.

„Po ilgų paieškų, radau vienos  Italės merginos  siuvamas bohemiškas,  natūralaus šilko sukneles. Mane sužavėjo suknelių paprastumas ir romantiškumas, suknelės  korsetas buvo iš neapdirbto kanapinio audinio, kas man pasirodė labai lietuviška, artima.  Ohhh dievinu tą suknelę. Jaučiausi nepaprastai su ja, nors ir surizikavau pirkti nesimatavus, internetu.  Galima buvo net i kalnus kopti , kankaną šokti, į medžius ropštis su tokia suknele, nevaržė mano judesių, kas man ypatingai svarbu.   Nuostabus gėlių ir žalumynų  vainikas puošė mano galvą, puokštę tąsytis man atrodė nenatūralu . Taip pat mano nuostabioji gėlių fėja įgyvendino mano sumanymą papuošti basas kojas, tai buvo kartu ir padėka pėdutėms  už tai, kad mane atvedė iki tokio svarbaus gyvenimo įvykio, o ir kontaktas su žeme labiau jaučiamas basomis. 

Vyro  aprangą siuvo mūsų auksarankė artima draugė, medžiaga buvo Donato A.T. močiutės palikimas, kuri buvo siuvėja . Gerai, kad oras  nebuvo labai karštas pirmą vestuvių dieną, nes Donatas būtų iškepęs,  mat medžiagoje buvo nemažai vilnos. Jaunikio aprangą derinome prie manosios, jokių kosmetinių priemonių nebuvo imtasi – ir taip gražus.“

 

Pasirinktas nuotakos stilius nenuvylė Donato. Juk mums moterims – nuotakoms ir yra svarbiausią tą dieną būti pačiai gražiausiai savo išrinktajam…

Jaučiausi stipriai sužavėtas ir pakerėtas savo būsimosios žmonos grožiu. Dar niekada jos tokios žavingos nebuvau matęs.  Netekęs žado, sunkiai tramdžiau ašaras…“ – prisimena vyras.

 

Lauros ir Donato vestuvėse dalyvavo neeet 85 svečiai. Tikrai tardiciškai didelės lietuviškos dviejų dienų vestuvės, kuriose vyko netradicinė veikla.

Svarbiausia vestuvių dalis didžiausia kulminacija buvo nepaprastos senovės baltų jungtuvių apeigos. Apie kitokias net minties ši pora neturėjo. Visi artimieji pritarė tam, nors šeimoje yra ir nemažai praktikuojančių krikščionių.

„Senovišką Baltų tikėjimo apeigą vedė Krivė  Inija Trinkūnienė ir jos pagalbininkai. viskas buvo labai gražu,  gilu, prasminga, jautru ir tyra. Apeiga vyko mūsų žemelėje, prie to pačio Ąžuolo šakomis, kur Donatas ir pasipiršo. Degė Donato sukrautas aukuras, vaidilutės grojo, bei giedojo sutartines, buvo atsidėkojama ir aukojama seniesiems dievams Gabijai, Laimai, Perkūnui.  Rankų surišimas juostomis, savo sugalvotos priesaikos sakymas, tautinės juostos siuntimas ratu, įkraunant ją kuo širdingiausiais linkėjimais – visa tai buvo pasakiška.  Svečiai stovėjo ratu ir vien jau tai paliko neišdildomą įspūdį. Ratas jau savaime šventas ir galingas visatos simbolis, tad mes stovėdami viduryje jautėmės mylimi ir saugūs. Didžiausia  laimė – tiek artimųjų, draugų, giminių vienoje vietoje. Buvo neapsakomas jausmas dalintis tokia intymia akimirka, savo priesaika vienas kitam visų akivaizdoje.  Verta paminėti, kad dauguma svečiu pirmą kartą dalyvavo Baltiškose jungtuvių apeigose ir liko labai sužavėti, susijaudinę ir paliesti to šventumo, tautinės sąmonės, kurią mes vis dar esame išsaugoję giliai širdyse.“

 

Po jungtuvių visi svečiai vyko į sodybą, kol jaunavedžiai padirbėjo trumputėje fotosesijoje. Turbūt, nebuvo lengva rasti sodybą, kurioje tilptu beveik 100 žmonių.

„Grįžus į sodyba, svečiai pasitiko su blizgučiais, taip vadinamais „feju dulkemis“, tad žibėjome su Donatu daugiau nei tikėjomės, prilipo visur tie blizgučiai. Vakarienės metu drąsiausios ir šnekiausios draugės pravedė žaidimukų svečiams. Po vakarienės i kita poetiškoji draugė , gražiais žodžiais pristatė pirmąjį jaunavedžių šokį. Dainą rinkomės „Jūratė ir Kąstytis – Meilės duetas“. Pačio šokio neplanavome, nerepetavome, bet įsiliejome į meilės sūkurį, improvizavome ir sprendžiant iš to , kad vėl visi susigraudino ir galvojo, jog repetavome, tai matyt gerai pavyko.

Vienas iš geriausių sprendimų, tai buvo grupė „Antikvariniai Kaspirovskio Dantys“ ,-tai bent vyrai! Su teatralizuotu pasirodymu, svečių įjungimu į daineles, žaidimus. O jau užvedantyyys! Visi šypsojosi nesustodami, nes dainelių tekstai tokie šmaikštūs. Naujų gerbėjų krūvą vyrukai įsigijo po vestuvių. Visų numylėtiniai buvo.  O vidurnaktį mus stebino Viduramziai.lt pasirodymas, as esu mačiusi ne vieną ugnies šou, pati suku ugnį, bet kad  taip įspūdingai pasirodys, net savo spalvočiausiame sapne nesapnavau…“

 

Antrąją vestuvių dieną vyko įvairiausios laisvo pobūdžio atrakcijos: šokiai, vaikščiojimas lynu, jogos užsiėmimai, neplanuotos, bet nuostabios fotosesijos drono pagalba, kurį į šventė atsivežė Lauros pusbrolis. Vakare atvyko visų labai laukta grupė „Girių dvasios“, – etno – dub stiliaus muzika. Svečiai šoko ant pievutės. Vėliau visi smagiai žiūrėjo vienos draugės padovanotą staigmeną – filmuką apie Lauros ir Donato meilės istoriją.

Pripažinkime, kad įspūdi jaučiame net skaitydami ir ne vienas norėtume sudalyvauti tokiose vestuvėse, apeigose, linksmybėse vien dėl įdomumo. Tikrai neretam skaitančiam šį tekstą tai lyg kitas pasaulis… Aš jaučiau tą tyrą, saugią energiją tik perskaičiusi Lauros pasakojimą. Nuoširdžiai žaviuosi šiais sutuoktiniais… Ir susižavėjimas kyla vis labiau, kai daugiau sužinai apie žmones ir tai, ką jie sukūrė tą dieną. Tai buvo nuostabu… Linkiu jiems išlaikyti tą vidinę būseną ir toliau skleisti ją kitiems.

 

Laura ir Donatas rekomenduoja:

  • Makiažas – Giedre Bražinskaitė-Norė, „Anna“ salonas Alytuje.
  • Šukuosena – Daina Palažijienė
  • Floristika – floristė Saulė
  • Ugnies šou – Viduramziai.lt
  • Fotografė – Ugne Henriko
  • Žiedai – Arūnas Sakalauskas

Komentarai