Lina ir Gediminas

Vaikystėje, kai važinėdavome dviračiais, dažnai finišu tapdavo tiltas tarp Švėkšnos miestelio ir Daukšaičių. Ten buvo graži vieta – verta sustoti: upelis, senas, apgriuvęs malūnas, aplinkui miškas, tyla… Tik kartą ryžausi apžiūrėti griuvėsius iš arti. Vaizdas nuo tilto man būdavo jaukesnis, nei priėjus arčiau. Dabar malūno griūvėsių vietoje stovi graži, jauki sodyba. Vis žvilgteliu, jei tenka pravažiuoti. Praeitais metais sodyboje vyko ne vienerios vestuvės, kuriomis galima žavėtis. Vienos iš jų buvo Linos ir Gedimino.

Gera žiūrėti į jų vestuvines nuotraukas. Primena „Pinterest“ perliukus. Tokios mielos, svajingos ir jaukios.

„Sunku apie save pasakoti…“ – juokėsi Lina. Turbūt visiems tai daryti nėra lengva: pasakoti savo įspūdžius, kurių po vestuvių tiek daug, kad visko nepasakysi. Vis prisimeni ir prisimeni naujų detalių, kuriomis norisi pasidalinti. O jausmų jūra vestuvių dieną, po vestuvių… yra išvis neapsakomai gili…

Kai Lina ir Gediminas nusprendė susituokti, pirmasis žingsnis buvo aptarti bendrą vestuvių viziją, priimti abiems tinkamiausius sprendimus. O tada, kaip juokėsi Lina, JI perėmė planavimą į savo vadžias.

„Vestuvėms planuoti turėjome pakankamai daug laiko – apie dešimt mėnesių. Pirmiausia ir svarbiausia buvo rasti tinkamą vietą šventei ir suderinti datą su metrikacija, o visa kita jau lengviau. Planuodama, daug patarimų gavau iš draugių, kurios neseniai buvo atšokusios savo vestuves ir pasidalino patirtimi. Kai kurios prisidėjo ir savo talentais: dainavo, einant man prie altoriaus, šukuosenas darė ir net vestuvių dekoru pasirūpino.“

Jaunavedžiams tikrai pasisekė, kad jie turi draugų, kurie prisidėjo prie pasiruošimo. Tarp jų ir žmonės, kurie užsiima vestuvių verslu. Tai tikrai pagelbėjo šiai porai ir, turbūt, susiaurino jų biudžeto išlaidas.

Vestuvių stilistiką kiek padiktavo sodybos aplinka, metų laikas. Žinoma, ir poros norai.

Konkrečios temos ar vientiso stiliaus nebuvo (tiksliau – nesigavo) – kažkas tarp provanso ir rustic, provanso spalvos ir rustic detalės. Norėjome jaukios ir gražios šventės, šviesių ir šiltų atspalvių, be didelės pompastikos, todėl pirma mintis kilo apie provansą. Buvau pasiryžus gaminti dekoracijas pati. Deja, įpusėjus vestuvių planavimui, suvokiau, jog rugsėjis – ne provanso sezonas ir viena nesusidorosiu… Mums labai pasisekė, jog turiu nuostabią draugę dekoratorę, kuri mūsų šventę pavertė tikra pasaka.“

Sodybos aplinka buvo palanki jaunavedžiams dėl laiko organizavimo. Kadangi, jie nenorėjo tuoktis metrikacijoje, tai pravertė pavėsinė, kuri puikiausiai atstojo ceremonijos vietą, todėl ceremonija, fotosesija vyko ten pat ir nereikėjo niekur važinėtis. Patogu tiek svečiams, tiek patiems jaunavedžiams. Neprireikė išlaidauti papildomam transportui, mąstyti, ką veiks svečiai fotosesijos metu.

Šventės dieną prie pasiruošimo prisidėjo ir šventės vedėjas.

„Visas nuotakos pasiruošimas: apsirengimas, „makeup’as“ , šukuosenos vyko taip pat sodyboje. Prieš pradedant ruoštis, teko daug kitų smulkmenų užbaigti. Pvz. : paskutinę minutę prisimiau, jog reikia suskirstyti kambarius svečiams ir sudėti lapelius ant durų. Atvykus Andriui, man buvo pasakyta: “Linute, dabar tu nebegalvoji apie tai, kas nepadaryta ar neužbaigta. Dabar rūpiniesi tik savimi ir mėgaujiesi švente. Viskuo kitu – pasirūpinsiu aš”. Taip ir padariau. Ir nė kiek nenusivyliau.

Labai džiaugėmės savo svečiais, kurie taip linksminosi ir šoko iš širdies, jog vedėjas turėjo daugiau laisvo laiko, nei buvo planuota. Vietoje DJ’aus pasirinkome grupę “The swing cats”. Šiek tiek rizikavome su tokio stiliaus muzika, tačiau neprašovėme – visiems taip patiko, jog po paskutinių dainų prašėmė pakartojimo, ir grupei teko pratęsti savo pasirodymą. Dvyliktą nakties lauke mūsų laukė tėvelių staigmena – fejerverkai. Gal kažkam ir banalu, bet kai tai būna netikėta, tai atima žadą. Visos smulkmenos ir nesklandumai, jei ir buvo, tai tokie menki, kad jų ir nepamenam.“

Lina ir Gediminas nė už ką nieko nekeistų savo vestuvėse. Nebent šaltoką vėją į malonius saulės spindulius…

Linos ir Gedimino rekomendacijos:

Komentarai