Raudonos… Išskirtinės vestuvės tėvų kiemelyje

Tikrai ne bet kokia nuotaka išdrįstų vietoje gėlių rinktis kitokią puokštę- aštrių, ryškiai raudonų čili pipirų. Šis sprendimas akį rėžia. Tačiau ne tik puokštė ar ryški suknelė jus gali priblokšti perskaičius šią istoriją…Sakytumėte, kad tikriausiai šie jaunavedžiai yra paprasti  išsišokėliai, bandantys atkreipti į save dėmesį, tačiau jokios etiketės šiai porai netinka. Ieva ir Mantas yra ne tik ryški pora, bet ir išsilavinę, rimti žmonės: mokslo, meno, filosofijos gerbėjai. Jie nuolat perka knygas, skiria joms didelę dalį savo biudžeto. Mantas yra istorikas, todėl jų kelionės neišvengiamai siejamos su istorinių objektų lankymu tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Kelionės yra aktyvios, neapsieinančios be  ilgų pasivaikščiojimų, kurių metu pora filosofuoja, įsiplieskia aistringos  diskusijos ir būtent, tai šiuos du žmones  jungia, traukia vienas prie kito. Niekas jau nenustebs, kad Ieva ir Mantas susipažino universitete, tačiau jų piršlybos nesisiejo su mokslu ar giliomis filosofijomis, jos buvo paprastos ir romantiškos…

„Tą dieną ėjome į operetę „Bajaderė“. Tada Mantui labai palengvinau situaciją, nes pati prieš operetę pasiūliau, kad po to galime eiti pasivaikščioti. Po renginio nuėjome Kauno senamiesčio link, tada pasukom link Santakos. Jis pasivedė mane į šalį,  priklaupė ir pasipiršo. Kol susivokiau, ko jis manęs paklausė, tai praėjo visa minutė kol pasakiau „taip“ . “

 

Vestuves planuoti Ievai buvo iššūkis, nes Mantas buvo užsiėmęs mokslais, o ji pati nėra entuziastinga organizatorė, tačiau suradus vietą, kurioje vyks šventė, viskas tapo lengvesniu darbu ir ėmė vykti sklandžiau, maloniau. Pora norėjo, kad vestuvės atspindėtų juos pačius. Ieva išsirinko nedradicinę- raudoną suknelę ir ši spalva tapo pagrindine vestuvių spalva. Kitus atspalvius diktavo jaunikio kostiumas- mėlyna, tokios spalvos buvo ir pakvietimai.

Aš buvau raudona „chili“ nuotaka. Žmonės, kurie mane gerai pažįsta, nenustebo, kai pasakiau, kad tuoksiuosi su raudona suknele. Kodėl raudona? Ji man ypatingai tinka, aš su šia spalva tiesiog spindžiu. Balta irgi gražu, bet gražiau raudona. Norėjosi sulaužyti baltos nuotakos stereotipą. Suknelę pirkau internetu ir nenusivyliau. Prie derinau raudonus batelius. Atsitiktinai vaikštant po indų parduotuves, akys užkliuvo už „Telimpres“ ( Dovilės Jančiauskienės) čili auskariukų, kuriuos pamačius supratau, kad privalau juos užsidėti per vestuves. Taip natūraliai susiformavo ir čili pipiriukų puokštės idėja.

Manto įvaizdį derinome prie manojo. Jaunikis dėvėjo tamsiai mėlyną jaunatvišką kostiumą, raudoną kaklaraištį ir raudonus batus. Abu norėjome turėti po kažkokį akcentą, kuris būtų ne visai tradicinis mūsų kasdienybėje. Pavyzdžiui, mano apatinis trikotažas buvo geltonas. Tai Manto mėgstamiausia spalva. Jaunikis mūvėjo jam nebūdingas dryžuotas kojines. Norėjome, kad mūsų diena būtų visapusiškai mums ypatinga.“

 

Kita vestuvių spalva buvo žalia, kuri atspindėjo šventės paprastumą, jaukumą.Šventė vyko netradicinėje vietoje, maistas taip pat nebuvo toks, kokį paprastai regėtumėte vestuvėse.

„Dar kaip švelnus prieskonis figūravo žalia, nes vestuves šventėme Manto tėvų galiniame kieme. Norėjome, kad viskas būtų paprasta, jauku ir kad svečiai nesijaustų formaliai. Be to,  patį vestuvių formatą diktavo ir mažas biudžetas. Kieme pastatėme dvi baltas pavėsines. Kiemo ir pavėsinių papuošimus dariau pati, jų idėjas nusižiūrėjau pinterest.com. Simbolinės buvo mūsų širdelių girliandos, kadangi jos mums reiškė ne tik meilę vienas kitam, bet ir meilę knygoms. Kiemą papuošė išsinuomotos LED lempučių girliandos, taip pat mano pačios gaminti spalvoti žibintai iš stiklainių, popieriniai vėjo malūnėliai. Žinoma, buvo daug knygų. Savo vietą „rado“ ir mūsų „katukas“ – tai katino skeletas, kurį kažkada Mantas gavo dovanų. Prie vyro vaikystės skersinio pritvirtinome supynes, į kiemą išnešėme fotelius pasisėdėjimams. Pakvietimus dariau pati. Svečių prašėme, kad vietoje gėlių mums atneštų knygų. Užrašėme kiekvienam keletą skirtingų variantų, iš kurių gali pasirinkti vieną dovanojamą knygą. Taip išvengėme pasikartojančių leidinių arba tokių, kuriuos mes jau turėjome. Mums labai pasisekė, kad laimėjau vestuvių planuotojos Kristinos Vanagienės saldaus stalo dekoravimą. Ji padarė labai daug. Kristina mūsų saldų stalą pavertė įspūdingu, estetišku, asmenišku ir jaukiu akcentu. Ji dekoravo ir pagrindinį stalą, patrauklų knygų vaizdą. Taip pat verta paminėti, jog vakarinei daliai mes fotografo nesamdėme, vietoje to pasiskolinau iš bendradarbės „polaroidą“. Ši idėja pasiteisino- visiems labai patiko pažaisti su juo.

 Mes nenorėjome bendro stalo, prie kurio dvi nepažįstančios viena kitos giminės susėstų ir nepatogiai jaustųsi, todėl darėme „švedišką“ . Pagrindinis patiekalas buvo mėsainiai, kuriuos šventės metu kepė jaunikio draugai, o prie kepimo intensyviai prisidėjo ir  mažieji dalyviai. Turėjome ir keptų bulvyčių „fri“. Svečiai galėjo pasidaryti mėsainį pagal save:  į indelius sudėjome įvairius mėsainių priedus ir kiekvienas gaminosi, tai ką mėgsta labiausiai. Visiems labai patiko.“

 

Viskas čia vyko ne taip, kaip kitose šventėse. Mantas ir Ieva neieškojo vedėjo, muzikantų, net neketino vidurnaktį šaudyti fejeverkų, tačiau programėlę jiems buvo paruošęs Manto brolis, kuris vestuves pavertė dar išskirtinesnėmis ir originalesnėmis.

„Kai atvažiavome į šventės vietą, mus pasitiko išrikiuotos kėdės ir Manto brolis sukvietė visus prisėsti naujai filosofinei santuokos ceremonijai. Uždėję rankas ant I. Kanto „Grynojo proto kritikos“, knygos, kuri figūravo mūsų abiejų bakalauro baigiamuosiuose darbuose, mes prisiekėme, kad mylėsime vienas kitą turte ar varge. Priesaikos gale vietoje žodžių „te padeda man Dievas“ sakėme  „te padeda man sveikas protas“. Ši ceremonija buvo labai ypatinga ir labiau sugraudino nei rotušėje. Taip pat man didelė staigmena buvo automobilis, kuriuo buvau nuvežta į rotušę. Draugai suorganizavo „chrysler‘į“ . Esu jiems labai dėkinga.“

 

Prisipažinsiu, kad nesitikėjau tokio nuostabaus pasakojimo, kuris mane labai įtraukė. Mane nustebino toks vestuvių variantas, kurį labai retai išvysi Lietuvoje. Tai dar veinas pavyzdys, kuomet už minimalų biudžetą galimą padaryti nuostabias, įsimintinas vestuves, kurių tikrai dar ilgai nepamirš šventės dalyviai.

Beje, nuotakos įvaizdis nustebino net ir patį jaunikį Mantą, jis nesitikėjo, kad jo žmona bus tokia ryški.

„Buvau apstulbintas ir priblokštas jos spindinčio žavesio ir elegancijos. Buvo kažkas nepaprasto ir keisto, matyti savo būsimą žmoną tokią ekstravagantišką. Labai nustebino puokštės ir makiažo žaismas, kuris sudarė išskirtinumo įspūdį, pridavė nuotakai ryškumo. “

 

Manto ir Ievos rekomendacijos:

 

 

Komentarai