Saldžios ir lengvos Dovilės ir Povilo vestuvės

Kuomet sutinkame mylimą žmogų, staiga tam tikram laikotarpiui dingsta visos mūsų problemos. Gyvenimas, rodos, pasidaro toks lengvas. Mes veikiame kasdieninius darbus su šypsena veide, vis prisimename smulkmenas, akimirkas su TUO žmogumi. Nenustojame apie tai galvoti… Užmiegame su šypsena, net sapnai tuomet saldūs ir lengvi… Tą saldumą, lengvumą ir pakylėjimą šiek tiek aukščiau žemės per savo vestuves pakartojo Dovilė ir Povilas.

„Kaip smagu prisiminti… Net dabar, kai  kartu su vyru atsakinėjame. Nors vestuvėms pradėjome ruoštis likus metams iki jų, sunku mūsų pasiruošimą apibūdinti, kaip labai organizuotą, nes daugelį sprendimų priimdavom spontaniškai, remdamiesi emocijomis, savo norais, jausmais ir net sapnais. Tie metai buvo tartum realybės šou, nes buvo labai daug pirmų kartų, nuostabių patirčių ir išgyvenimų.“

Dovilė pridūrė, jog tos dienos nebūtų įmanoma atkartoti, kaip ir pirmojo bučinio, nes kai kurių dalykų atkartoti tiesiog negali…

Naujos patirtys planuojant vestuves porai kėlė stirpias emocijas, kurioms praėjus tekdavo susitaikyti su tuo, kaip viskas yra ir keisti požiūrį- į viską žvelgti paprasčiau.

„Kai vyro karpyti angeliukai buvo be rankyčių ir kojyčių (vyras pataisė sakė: tik be rankyčių, kojytes turėjo),  tą akimirką tikrai galvoji: nejau taip sunku pasistengti, taigi čia mūsų vestuvės? Bet kita vertus, jis juos juk karpė, o vestuvės būna ir be angeliukų. Tai va, tokie buvo mūsų  stresai, kai viduje esi visiškai tikras dėl sprendimo, nervus gadina tik berankiai angeliukai…“

Pasirinkta tema „Saldžiai ir lengvai“ netalpino vaizduotės į tam tikrus siaurus rėmus, o leido pasireikšti staiga atėjusioms mintims ir improvizacijoms. Spalvos buvo pasirinktos atsižvelgiant į jaunųjų aprangą- rožinė suknelė ir pilkas kostiumas.

Vestuvių dekorą jaunavedžiai kūrė ir gamino patys. Vestuvių laikas jiems atnešė nuostabaus grožio bijūnų žiedus, kurie ir buvo pagrindinė šventės gėlė.

„Su vyru susipažinome dirbdami laboratorijoje, tad nestigo mėgintuvėlių ir kolbelių su pamerktomis gėlytėmis. Labai įsiminė ir sugraudino šventės svečio komplimentas, kad visame kame matė labai daug mūsų. Turbūt dėl šios priežasties ir pasirinkome,  daryti viską taip, kaip mokam, kaip sugalvojam ir norim, be sudėtingų derinimo taisyklių, nesisprausdami į kažkokias klišes, nes tai mūsų šventė – mūsų taisyklės. Kadangi šventė toli nuo namų, tai ir dovanotomis gėlytėmis nebūtume pasidžiaugę, o kad būtų dar saldžiau, vietoje jų prašėme saldumynų, kurie papuoštų saldų stalą. Labai džiaugiamės šiuo sprendimu, nes buvo tiek  skanumynų, iš skirtingų Lietuvos vietų, kad tuos saldžius perliukus sunku buvo sutalpinti ant saldaus stalo. Beje, kitą dieną  liko tik trupinukai, matyt buvo tikrai gardu.“

Pora labai rūpinosi savo artimųjų komfortu ir gerove. Net ir šventės vieta buvo pasirinkta toli, nuo gyvenamojo miesto Klaipėdos. Šventė vyko Zarasuose, kad Povilo seneliams nereikėtų kęsti ilgos kelionės į Žemaitiją. Visų vetsuviųmetu su jaunavedžiais dalyvavo ir jų mažasis šeimos narys – šuniukas. Be jo pora neįsivaizduoja savo gyvenimo. Tą dieną visi artimieji turėjo svarbias pareigas ir padėjo ruoštis šventei, kas suteikė daug tikrumo, sušildė šventę.

„Tą dieną ypatingai norėjosi savos, jaukios aplinkos, intymumo, todėl nepaprastai smagu buvo vestuvių rytą, kai makiažą bei šukuoseną darė būsima svainė, mama prieš ceremoniją įteikė vestuvinę puokštę, brolis kaip atsakingiausias koordinatorius rūpinosi, vestuvių sklanda, močiutė puoselėjo braškes, kad tik jos sunoktų iki šventės, uošviai visada palaikė ir rasdavo gerą žodį. Staigmeną pateikė pati gamta , nes rytas buvo apniukęs, pradėjo lyti, vyras vis dairėsi pro langą ir nerimavo, nes žino kaip aš nemėgstu darganos, bet nusiraminau, vis tiek pasileidau plaukus, nes tą dieną nesiekiau nupoliruotos nuotakos įvaizdžio, nes ir gyvenime tokia nesu, norėjosi tikrumo ir laisvės pojūčio, kurį kuria laisvė sau būti tuo ko nori.  Vyras dar bandė švarku dangstyti mane, kad nesulyčiau, bet nusijuokiau ir nenorėjau slėptis, juk ne cukrinė, neištirpsiu. Per pietus, buvo numatyta išvyka laiveliu. Tuo metu nušvito saulė ir per pačią ceremoniją jau šildė ir glostė visus . Sako, jog toks permainingas oras labai geras ženklas vedybiniam gyvenimui. Kadangi stropiai savo vestuvinio įvaizdžio detales slėpiau iki pat vestuvinio ryto, vyras pamatęs mane su suknele, susigraudino, suklupo ir puolė užseginėti batelį, prisiminus šią akimirką net ir dabar bėgioja šiurpuliukai.“

Ir kaip lengvai viskas klostosi, kai nesieki tobulumo, neperlenki lazdos. Viskas ateina savaime, kaip kokia dovana ir linkėjimai dviems įsimylėjeliams…

Dovilės ir Povilo rekomendacijos:

Komentarai